žinios

1. Aminorūgščių atradimas
Aminorūgščių atradimas prasidėjo Prancūzijoje 1806 m., Kai chemikai Louis Nicolas Vauquelin ir Pierre Jean Robiquet atskyrė junginį nuo šparagų (vėliau žinomų kaip asparaginas), buvo atrasta pirmoji amino rūgštis. Ir šis atradimas iš karto sužadino mokslo bendruomenės susidomėjimą visu gyvenimo komponentu ir paskatino žmones ieškoti kitų amino rūgščių.
Vėlesniais dešimtmečiais chemikai inkstų akmenyse atrado cistiną (1810) ir monomerinį cisteiną (1884). 1820 m. Chemikai iš raumenų audinio išgavo leuciną (vieną iš svarbiausių aminorūgščių) ir gliciną. Dėl šio raumenų atradimo leucinas, kartu su valinu ir izoleucinu, laikomas amino rūgštimi, būtina raumenų baltymų sintezei. Iki 1935 m. Buvo atrastos ir klasifikuotos visos 20 įprastų aminorūgščių, kurios paskatino biochemiką ir mitybos specialistą Williamą Cummingą Rose (William Cumming Rose) sėkmingai nustatyti minimalų dienos amino rūgščių poreikį. Nuo tada aminorūgštys tapo sparčiai augančios fitneso pramonės dėmesio centru.

2. Aminorūgščių svarba
Aminorūgštis plačiai reiškia organinį junginį, kuriame yra ir bazinė amino grupė, ir rūgštinė karboksilo grupė, ir struktūrinį vienetą, kuris sudaro baltymą. Biologiniame pasaulyje amino rūgštys, sudarančios natūralius baltymus, turi savo specifines struktūrines savybes.
Trumpai tariant, amino rūgštys yra būtinos žmogaus gyvenimui. Kai sutelkiame dėmesį tik į raumenų hipertrofiją, jėgos padidėjimą, pratimų reguliavimą ir aerobinius pratimus bei atsigavimą, galime pamatyti amino rūgščių naudą. Per pastaruosius kelis dešimtmečius biochemikai sugebėjo tiksliai klasifikuoti junginių struktūrą ir dalį žmogaus organizme, įskaitant 60% vandens, 20% baltymų (amino rūgščių), 15% riebalų ir 5% angliavandenių ir kitų medžiagų. Suaugusiesiems būtinų amino rūgščių poreikis yra apie 20–37% baltymų poreikio.

3. Aminorūgščių perspektyvos
Ateityje mokslininkai ir toliau atskleis šių gyvybės komponentų paslaptis, kad nustatytų, ar jie dalyvauja visuose su žmogaus kūnu susijusiuose procesuose.